Fitocheminės medžiagos - kas jos?

Fitocheminės medžiagos — tai natūralūs augaluose esantys cheminiai junginiai, kurie nėra klasikiniai „būtini“ maisto komponentai, kaip baltymai, riebalai, vitaminai ar mineralai, bet yra tiriami dėl galimo palankaus poveikio žmogaus sveikatai. Jų gausu daržovėse, vaisiuose, ankštiniuose, pilno grūdo produktuose, riešutuose ir arbatoje.

Paprasčiau tariant, tai yra augalų apsauginės ir funkcinės medžiagos. Pačiam augalui jos padeda apsisaugoti nuo UV spindulių, kenkėjų, infekcijų, oksidacinio streso, taip pat suteikia spalvą, kvapą ar kartumą. Žmogaus mityboje jos domina todėl, kad dalis jų veikia kaip antioksidantai, dalis dalyvauja fermentinių sistemų reguliacijoje, o dalis gali veikti uždegiminius, detoksikacijos ar ląstelių signalų perdavimo procesus.

Svarbu suprasti, kad fitocheminės medžiagos nėra vienas konkretus dalykas — tai didelė grupė skirtingų junginių. Pavyzdžiui:

karotenoidai suteikia geltoną, oranžinę ar tamsiai žalią spalvą,

flavonoidai randami uogose, obuoliuose, arbatoje, kakavoje,

gliukozinolatai būdingi kryžmažiedėms daržovėms,

polifenoliai aptinkami daugelyje augalinių produktų,

antocianinai lemia mėlyną, violetinę ar tamsiai raudoną spalvą.

Jei kalbame būtent apie žalias daržoves, jose dažniausiai minimos kelios svarbios fitocheminių medžiagų grupės. Tamsiai žaliose lapinėse daržovėse gausu karotenoidų, tokių kaip liuteinas ir zeaksantinas. Kryžmažiedėse daržovėse, kaip brokoliai, briuseliniai kopūstai, kopūstai ar lapiniai kopūstai, yra gliukozinolatų — sieros turinčių junginių, kurie suteikia būdingą kvapą ir kartumą. Iš jų gali susidaryti tokie biologiškai aktyvūs junginiai kaip izotiocianatai ar sulforafanas.

Kodėl apie jas tiek kalbama sveikatos kontekste? Nes fitocheminės medžiagos gali prisidėti prie organizmo apsauginių sistemų palaikymo. Mokslinėje literatūroje jos tiriamos dėl galimo vaidmens oksidacinio streso mažinime, DNR apsaugoje, endogeninių detoksikacijos fermentų aktyvinime ir bendrame ligų prevencijos kontekste. Tačiau labai svarbu sakyti tiksliai: dažniausiai kalbame ne apie vienos medžiagos „gydantį“ poveikį, o apie visos augalinės mitybos visumą, kur daug skirtingų junginių veikia kartu.

Kalbant apie estrogenų apykaitą, aktualiausia grupė yra gliukozinolatai iš kryžmažiedžių daržovių. Jie domina mokslininkus todėl, kad jų skilimo produktai, pavyzdžiui, indol-3-karbinolis ir iš jo susijęs DIM, tiriami dėl galimo poveikio estrogenų metabolizmo keliams. Šios daržovės turi fitocheminių medžiagų, kurios tiriamos dėl galimo poveikio hormonų apykaitai, bet nereikėtų teigti, kad jos tiesiogiai „sutvarko hormonus“.

Dar vienas svarbus niuansas — spalvų įvairovė lėkštėje. Skirtingos augalų spalvos dažnai reiškia skirtingą fitocheminių medžiagų profilį, todėl verta neapsiriboti viena „superdaržove“. Įvairovė dažniausiai reiškia platesnį skirtingų apsauginių junginių spektrą.